kartą suplyšo mano kelnių klynas

kartą suplyšo mano kelnių klynas

ties užpakaliu

gražiai gulančių, aptemptų

tokių, kurių būna gaila

tai buvo vasarą

jis suplyšo man beeinant

taip tiesiog, nusitrynė

nė nežinau, kaip

bet pastebėjau negreitai

kartą atsisėdau su tais džinsais ant žemės

trrrrrr - pasigirdo garsas tuomet

tiesiai iš mano tarpukojo

kurį saugojo gerosios kelnės

nebeilgam tačiau

taip kartą suplyšęs, toliau tebeplyšo

ties kai kuriuo žingsniu, tūpsniu, atsisėdimu

bet kelnės man patiko

labai patiko

todėl nešiojau

jos buvo rudos, rusvos, netgi vyšninės

kartą besiviliančio vaikino mašinoje įgavo būtent tokį atspalvį

bet aš nežinau kodėl

nes ruda - tai ne vyšninė

nors gal kiek ir neša?

kelnės plyšo toliau

vis labiau ir labiau

prasidėjo naujas etapas

rugsėjis, Vilnius, studijos ir žmonės

žmonės, žmonės, žmonės

nauji veidai ir nauji vardai

tuo metu suvokiau,

kad mano seniai prasidėjusios kovos

su kompleksais

pasiekė tokį tašką, kuriame jau ir kovos nebereikia

nes viskas aišku

nes aš laimėjau

bet tuomet pastebėjau žvilgsnį

žvilgsnį man iš nugaros, penkiais laiptais žemiau

į mano užpakalį

į nutrintą skylę

žiojinčią ir apžiojančią

žiūrinčiosios siaubą

ir pasėjančią sėklą josios apmąstymams

mačiau tai veide

ji neišsidavė

bet pamatė per daug

mačiau tai

nes jutau

kaip dega klynas

ir po to aš tą klyną užlopiau

(mintijimai po rašytojų sąjungos skaitymų; tie, kur klajoja, sklendžia erdve - tereikia ištiesti ranką ir pasiimti)