Kas nestabilūs, pakelkit rankas

Moteris yra labai nestabili būtybė. Tiek tegaliu pasakyti iš tiesų. O norėčiau būti vyras. Pastebėti mus visas iš šalies per vyriškus vyzdžiukus (jie juk nesiskiria, tiesa?). Mat moteriškaitės dėl savo prigimtinio nestabilumo net nesugeba nuosekliai stebėti bei vertinti aplinkos - juk išvados bus vis kitokios, vis kitokios, ar ne taip? Aš nestabili. Man - taip. Juk iš tiesų - nuotaikos niekaip nenusistovi. Būna daugiau ar mažiau vienaip, yra prigimtinis pagrindas, polinkis į optimizmą/pesimizmą ar panašiai, bet iš esmės - nieko konkretaus. Nors iš esmės nieko ir niekada negali būti. Iš vis nieko nėra. Kartais bemaž verkiu iš pasaulio pilnatvės pajautimo, bet po to, kaip, va, dabar - akis lyg žaidžiant aklą vištą užriša tamsus nihilizmas. Nors nihilizmas gal bespalvis? Kodėl jis juodas? Juk nieko nėra! Juodos taip pat. Ar kai nieko nėra, tai yra juoda, nes nieko nesimato/nieko nesigirdi/spinduliai susigeria/etc.? Gal. O gal ir ne. Persigalvojau. Pasiilgau tavęs, mi amor, bet tu nekreipk dėmesio į mano žodžius! Tuoj pasikeis.

Nėra nieko pastovesnio už pokyčius.

Šrinė

Ausims (čia)