Keturių ratų apsisukimai per apmąstymus kvadratu

Cypteli ratai ir prieš mane žaibiškai atsiveria per daug netolygiai judančios durys - jos beveik paliečia mano nosį ir aš, užsigalvojusi, akmeniniu veidu, šokteliu kelis žingsnius atgal. Šypteliu; nuotaika pasitaisė. Žengiu autobusan, pro kurio langus vėliau stebiu kitus apgautus žmones - esu įsitikinusi, jog tos durys specialiai taip ir buvo sukonstruotos - kad vairuotojui būtų linksmiau. (Dar, turbūt, ir pastabiam keleiviui. O ką? Pilnai suprantu tokį kasdienybės paįvairinimą.)

Kuprinėje turiu knygą - tą, kurią jau seniai troškau perskaityti - ir vis tik rankos bei akys, nors kirba persismelkusiu nekantrumu, sagčių link nepajuda, tad palieku ją ramybėj; lęšiukai rado gerokai įdomesnių bei spalvingesnių eilučių nei tas įprastas juodai baltas pasaulis. Tiesa, šį kart tai buvo gelsvai pilkšvas pasaulėlis, bet tai visai nesvarbu. Apie spalvas kitą kartą.

Mano padėtis, nors nebuvo patogiausia, bet vis tiek puikiai tiko aplinkos stebėjimui - nei vidurys, nei galas; tarpas tarp dviejų durų; du trečdaliai vaizdo prieš akis. Puikios sąlygos. Iš čia aiškiai matau įlipančių žmonių veidus, nerimstančias sielas ir niekas man jų neužstoja, iš čia galiu žvelgti tiesiai pro priekinį langą ir pastebėti visas grakščiai tipenančias kates arba į apsitrynusių langų įrėmintus namų šonus su įdomiais skaičiukais; nors, tiesą sakant, žvelgiant į dešinę verčiau nepatogiai jaustis visą kelią mane lydėjusią pakeleivę (atsiprašau!), bet ką aš dėl to galėjau padaryti? Aš nekalta, aplinka kalta... Nors padėtis ir nuostabiai pritaikyta smalsiam keleiviui. Tik galo nematyti, bet tai menka problema - retkarčiais įdomiau tam tikrų aspektų nepastebėti, palikti magišką nežinomybę ramybėj..

Visa kelionė iš pat pradžių prasidėjo keistai, bet pirmas dalykas, dėl kurio mano smegenys ėmė kitaip funkcionuoti (aha, jos dažnai stebina), buvo ne durys, o autobuso kėdžių išplanavimas - toks senovinis senovinis, dar senoviškesnis už ir taip senus Čekoslovakijoje gamintų troleibusų išplanavimus, ir mane apsivijo lyg koks nematomas šydas keistas praeities jausmas. Ir jis tik stiprėjo su kiekvienu iš autobuso ratų apsisukimu - vadinasi, kiekvieną akimirką didėjo keturgubai. Pradžioje niekaip negalėjau to suprasti - kiti nestandartiniai autobusai tokio jausmo nesukeldavo. Bet po to viskas paaiškėjo. Ne išplanavimas, ne durys ir ne ratai mane vertė jaustis neįprastai. Tai buvo žmonės. Žmonių veidai ir akys, lūpos ir skruostai, plaukai, kvapai, būsenos. Tai jie buvo kaltininkai ir teisiantieji. Tai jie mane valdė.

Dvi stotelės. Kartu su manimi važiuojančių asmenų dar nepažįstu. Žiūriu pro langą - dairausi, žvalgausi - pasaulis didelis, įdomus, o įkvėpimas juk visur, ir jaučiuosi tokia begalinė, tokia beribė! Susirūpinęs žmogus, tas, beeinantis per perėją, primena vieną iš tų nemalonių, aukštus postus savo darbo sferoje užimančių, žmogystų, bet jis man patinka. Šypteliu. Antrą kart šios kelionės metu (po to pametu skaičių). Jo lagaminą į orą pakelia vėjo gūsis; švarko atlapai išsiskečia. Palieku jį ramybėj.

Vos spėjus atitraukti akis nuo vyriškio mano akiratyje pasirodo mergaitė. Kažkokia... keista mergaitė. Ar mergaitė? Gal jau nebe? Ji įlipa nedrąsiai, žvilgsnis išsigandęs, už jos - berniukas, galbūt brolis... Ne, ne brolis, giminystės teorijos subliūkšta kaip per aukštai pakilęs helio balionas. Jiedu nė nežiūri vienas į kitą. "O gal taip susitarė, kas čia žino?"- teisinu ankstesnes mintis. Bet ta mergaitė pagauna mano žvilgsnį ir visi apmąstymai nutrūksta - o, tas žvilgsnis toks keistas, pripildytas prieštaringų jausmų, taip puikiai atspindintis mano būseną, kad niekaip nesugebu nuo jo atsitraukti, o keistoji mergaitė irgi nenusigręžia. "Liaukis, nespoksok",- nusuku akis, bet jaučiuosi taip pat. Kuo ramiau apžiūriu įvairaus plauko žmonių veidus, paakius bei pakaušius - oho, kokia įdomi minia čia šiandien susirinko!

Protarpiais vis žvilgtelėdama į mergaitę baimingomis akimis dairausi toliau - vaizdiniuose, plaukiančiuose pro langą, stebiu numerius. Namų numerius. "67... Bus 69! Ne, skaičiai mažėja..." Stebiu ir mašinų numerius. "Kodėl tiek daug aštuonetų?"- iškyla klausimas, į kurį nė neatkreipiu dėmesio. Žvilgsnis vėl nukrypsta į žmonių veidus ir šį kartą pastebiu berniuką. Tą, kuris turėjo būti mergaitės keistu žvilgsniu brolis, bet toji mergaitė jau sėdėjo priešais mane, o "brolis" nė neketino atsisėsti šalia. Jis... nerimavo. Žvalgėsi, beveik tokiu pat žvilgsniu kaip toji mergaitė žiūrėjo į žmonių veidus - tuo jie ir buvo panašūs - abu turėjo smalsumo, liūdesio, baimės persmelktus regėjimo organus ir ieškojo kažko pažįstamo, kažko apčiuopiamo, kažko tikro... Jį stumtelėjo stuomeningas, ką tik įlipęs vyras ir jis nulydėjo aną baisiai reikšmingu žvilgsniu; nesupratimo, pykčio sklidinu, klausiančiu žvilgsniu. Po to vaikis ėmė dar labiau nerimauti ir vaikščioti po visą laisvą autobuso plotą - palikau jį ramybėj.

Nukreipiu akis tiesiai prieš save; nesitikiu nieko pamatyti, tiesiog užsimanau žiūrėti tiesiai, lygiai. Deja, ir vėl priešais mane it pagreitintame žystančios gėlės filmuke, kuriais šiais laikais itin gėrisi įvairūs seneliukai, prasiskleidžia naujas veidas. Apvalus, barzdotas, šiek tiek žilstelėjęs, pasaulį regėjęs bent trisdešimt septynerius metus. Užsimąstau, vėl užsispoksau ir net nepajuntu, kaip spoksojimas virsta abipusis. Įdėmus. Lygus. Nenutrūkstamas. Jis irgi apie kažką galvojo, taip stipriai galvojo, kad net nematė, kas sėdi tiesiai priešais jį. "Nespoksok",- vėl sudraudžiu save ir panardinu mintis į kitų autobusų vidų - sukamės žiedu; troleibusų, autobusų, mikroautobusiukų ir kitokių transporto priemonių čia daug.

41 už lango, 43 viduje - o kur 42? Ne, 42 neegzistuoja, keturiasdešimt antro NĖRA! O kam man jo reikia? Lyg neužtektų įrodymų? Ir vis tik šypteliu. Nuotaika nenukenčia.

Toliau stebiu įlipančiuosius. Dar vienas vaikinas, pakliuvęs į pražūtingų durų nagus - šį kart vairuotojas turbūt gerokai pasismagino stebėdamas kaip anas vos neparvirto aukštielnikas. Negana to, susinervino, o jo elektroninis bilietas praeinant nepasižymėjo ir jis susinervino dar labiau, todėl turėjo grįžti, pažymėti, ir vėl eiti į priekį(atgal) per viską matantį mažą autobuso pasaulėlį. Daugybė akių, nejauku. O man vėl linksma. Šypteliu, nors jau nebežinau, kelintą kartą. Į mane atsigręžia mano pakeleivė; irgi nebežinau, kelintą kartą. Turbūt aš atrodau ne ką normaliau už visus aprašytuosius.

Pagaliau ir aš įsilieju į spektaklį. "Atsiprašau",- nusišypsau žvelgdama dešinėn, bet moteriškė, visą laiką sėdėjusi šalia manęs, tokia sumišusi (turbūt dėl mano nenutrūkstamo žvalgymosi į visas puses ir šypsnių, kurių priežastys buvo aiškios tik man vienai), kad pažvelgia man tiesiai į akis ištįsusiu veidu ir spėriai, kaip pelytė, atsiduria prie galinių durų. Aš - prie vidurinių. Pagaliau ir mano veido raumenys įsitempia, grįžta ankstesnis suakmenėjimas. Išlipu. Jaučiu, kad pažįstu tuos, su kuriais keliavau lygiai trisdešimt aštuonias minutes ir keletą sekundžių. Kaip su kitais, neaišku. Bet jie irgi savi, prisidėję prie bendros atmosferos kūrimo.

Stebiu mašinų, namų, troleibusų, telefonų ir visokius kitokius numerius. "Nustok ieškoti sutapimų",- paliepiu sau. Ir vis tiek netyčiomis aptinku keletą keturi-du bei keturi-du-keturi, šeši-devyni arba šeši-nulis-devyni.

Jaučiuosi persekiojama. Apsidairau - nieko.

Ech, tai tik aš. (Šizo)šrinė.



Komentarai