J. yra jaukumas

.atlab ri adouJ

Slysčioti ant peilio ašmenų pabosta - odoje matyti keletas naujų, daugybė senų įvairaus ilgio bei pločio randų, kurie teikdavo žmogiškajai esybei ir visam ją supančiam pasauliui prasmę, tačiau intrigos atsibodo. Nublanko. Tapo rutina. Lipu nuo seniau taip įkvepiančiai jaudinusios, smailios geležtės ant lygaus bei saugaus pagrindo ir tariu: intrigų užteks! Man pritrūko... pilkos.

Viskas nėra tiktai juoda ir balta. Arba tik pilka. Ir spalvota būti negali. Yra gerai, yra blogai, bet gali būti ir... jauku. Tai - ta pilka spalva. Teoriškai - neutralu, praktiškai - gerai, o realiai - jauku. Man pritrūko pilkos, pritrūko jaukumo, saugumo, stabilumo. Gyvenimas visuomet bėga remiantis vienu ir tuo pačiu aukštyn žemyn judančios tiesės principu - periodiškumu, pasikartojimu. Aukštyn - žemyn, aukštyn - žemyn, - ir taip visą gyvenimą. Man gerai, man blogai, gerai, blogai ir... pilka. Aukso viduriukas, kuomet turėtum jaustis įprastai, bet tas įprastumas, būtent dėl padėties tarp balta ir juoda arba tarp gerai ir blogai, tampa ypatingas. Kai turiu jaukumą, viskas yra ir gerai, ir blogai vienu metu; tuo metu aplinkui nėra nieko. Viskas = bet kas = nieko.

R. įpaišydavo daug baltos, kai susitikdavom, ir daug juodos, kol laukdavom kito susitikimo. J. visuomet buvo visuma - pilka. Kartais juoda, kartais balta, kartais nei viena. Viskas viename, nieko niekur niekada. J. yra jaukumas, o jaukumas yra tai, ko aš liguistai stipriai pasiilgau.

Ir kaip gerai, kad vis dar galiu pasirinkti.
...iki kito potraukio baltai.
Arba juodai.

Aš nepažįstu nei vieno
Aš nežinau iš tiesų

Hedonizmas? Asketizmas?
Askedonizmas.

Šrinė