Meilė tik vienokia tegali būti

Kas kaltas, kad man taip gera gyventi? Mes (ne)visuomet ieškom kaltų.


Ak, na, kaip gera po šitiek daug laiko pabusti ryte - anksti anksti - ir suvokti, kaip labai myliu šį pasaulį! Dabar galiu nusišypsoti, supratingai palinksėti galva bei rudomis garbanomis ir pasakyti, jog tai buvo tikrų tikriausias išbandymas. Taip, tariamieji sielos nuosmukiai - tikrų tikriausi išbandymai! Visų pirma, man pačiai. Taip pat į juos įtraukta šeima, artimieji, draugai ir... mylimasis. Pastarasis viską įveikė tiesiog fantastiškai. Ir aš jį my liu MYLIU myliu - dar labiau, jei tik įmanoma dar labiau mylėti! Jo supratingumas, pastangos - dėl mano laimės ir dėl viso kito -, klausymasis, kantrybė, beribė liepsnojanti meilė, rūpestingumas, pagalba, galų gale net šypsena padėjo man labiau nei koks kitas žmogus ar reiškinys. Skendėjau tamsoje, norėjau į ją nugrimzti, elgiausi kaip visiška somnabulė, bet jis padėjo man išlaikyti tikrąsias vertybes ir iš viso to ištrūkti. Ir štai, aš vėl čia, ta pati aš, Aušrinė, laiminga ir besišypsanti. Ir kaip tatai yra gera!

"Meilė tik vienokia tegali būti: sielų bendrumas." (V. Mykolaitis-Putinas, "Altorių šešėly")

Be visa ko, juodasis laikotarpis į mano pasaulėlį atnešė daugybę naujų patyrimų, suvokimų, išgyvenimų. Ne visi jie buvo nauji - juk visus mus retkarčiais aplanko liūdesys ir viena kita tamsos, visiškos tamsos akimirka - bet kai kurie tikrai nustebino. Nemaniau, kad galiu šitaip visko neapkęsti ir taip žiauriai nesirūpinti kitais žmonėmis ar jųjų laime. Nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau šitaip nenorėti nieko veikti, tik gulėti, gulėti, gulėti ir verkti - be priežasties - gravitacijos sunkiai prispaustai prie kiliminės dangos ar minkštai kieto lovos čiužinio. Nepagalvojau ir apie tai, kad galėčiau šitaip skaudinti ir versti manimi abejoti savo sielos žmogutį... Džiaugiuosi, nepasakomai džiaugiuosi, kad jis viską suprato ir man padėjo, o ne įsižeidė, supyko ar aprėkė (tai netgi būtų labai keista - jis niekada ant manęs nerėkia ir nepyksta...), bet vis dar jaučiuosi baisus žmogus dėl to, kaip elgiausi. Buvau pasimetusi (jausmuose?) ir per daug prisirišusi, norėjau nebūti tokia priklausoma nuo JO ir jo MEILĖS, bet problema buvo ne ten, o veiksmai, kuriuos dariau spręsdama neesamą problemą ardė mūsų nervus, bet santykius, kaip dabar atrodo, tik sutvirtino. Vis dėlto, mes vienas kitą išklausėm, bandėm suprasti, kalbėjomės, tiesiog buvom kartu, apsikabinę, greta, kol galų gale išsiaiškinom ir kol mano visos nesąmonės praėjo. O, ir kaip gera esti dabar!
__________


Pamenu, kaip į mūsų gyvenimą atėjo d r a m a - buvo eilinė nuostabi diena; pamokos, meilė, žinutės, susitikimas. Viskas kaip visada ir tuo pačiu kiek kitaip, kažkas naujo, bet iš esmės - kasdienybė. Žygiavom koja kojon link namų, kai staiga pajutau, jog šalia eina JI. Tamsi - juodut juodutėlė iš pirmo žvilgsnio! -, nuo skrybėlės iki batų apsivyniojusi visokiausiomis juodų, pilkų bei pilkšvų atspalvių drapanomis, ryškiai išdažytu, susiraukšlėjusiu veidu ir kitokiais atstumiančiais atributais - baksnojo mane savo ilga juodmedžio lazda ragindama daryti tai, ką liepia ji. Tada viskas ir prasidėjo. Pirmosios nesąmonės, kylančios iš visiškos bedugnės, iš niekur.

Kasdienybė būna nuobodi, kasdienybė atsibosta; drama padeda ją pagyvinti. Bet iš tiesų drama labai labai viską gadina. Ir net jei pradžioje pasaulis atrodė normaliai, vėliau pastebėjau, kad esu nebelaiminga ar bent tokia būnu, kai vėl prasideda visos nepaaiškinamos tamsybės. Pradėjau su tuo kovoti. Nepavyko. Vienokios ar kitokios, bet vis tiek kas kiek laiko išlysdavo bevertės ir betikslės problemos. Norėdavau baisiai nelogiškų, nesuprantamų dalykų, kurie nešdavo tik blogas emocijas... Ir net dabar, kai jau viskas praeity, net dabar nežinau, kaip man pavyko tą blogį išnaikinti ir kodėl jis iš vis atsirado. Galbūt dėl rutinos, galbūt. Bet kad su JUO taip tiesiogiai jokios rutinos aš nejausdavau ir nejaučiu... Kiekviena dieną gera, malonu, šilta ir džiugu - ir vis kitaip, naujai, net jei nieko naujo neveikiam! Tad juodi nesusipratimai man vis dar lieka mistika, ar, kaip visą tai pavadinau anksčiau - išbandymu. Pirmuoju nemažu išbandymu.
Meilė stipresnė. Meilė galinga. Mūsiškė - neįveikiama.

"Ir aš, kaip kalinys iš drėgno urvo,
Į aukštybes dvasia besistiebiąs,
Nukratęs dulkes juodo žemės purvo,
Per naktį laukiau patekant tavęs."

Taip viskas ir pasibaigė. Pagaliau. Ir vėl šypsausi, vėl juokiuosi, myliu bei gyvenu. Jau vien galint daryti šiuos keturis dalykus jaučiuosi gausiausiai apdovanota! Tai juk nuostabu.
Be visa kita ko, taip ir nepamiršiu patirties, kurią man atnešė tamsa... Literatūra, muzika, rašymas buvo tikri šiaudai, kurių kitame gale stovėjo mylimasis. Įsikibau į juos, ir ištrūkau... Ištrūkau iš ten, kur būčiau prapuolusi.

Merci, mes amours.
Šrinė

Komentarai

  1. Dieve, kaip nuostabu! Kodėl gi aš ankščiau nepastebėjau šio grožio ir neperskaičiau? :) Dabar labai gailiuosi :) Bet kartu ir džiaugiuos jog kelios minutėlės praėjo su šypsena skaitant Tavo nuostabią kūrybą! :) Šaunu, vien tik komplimentai, o be to ir man būna, pasitaiko juodų, nuobodžių, ilgesingų dienų, bet tuo gyvenimas tik įdomesnis :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Džiugu, kad užsukai, gera, kad patiko! Ačiū, Emilija (:

      Panaikinti
  2. Arba mano žodynas per siauras, arba tikrai tokiems tekstams nėra kitokių žodžių apibūdinti, apart gražu gražu gražu ir nuostabu nuostabu nuostabu. Na, dar tokį tekstą galėčiau pavadinti kerinčiu, įkvepiančiu ir pažįstamu.

    Man džiugu, kad tau džiugu, Šrine! Nepamesk šypsenos ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rugile, aaa, Tu visada mane išgiri tokiais žodelyčiais, net nesvarbu, kaip tai užrašai, svarbiausia, kad nuoširdžiai!! Ir visada būna taip gera gera... Ačiū Tau, mieloji!
      Apkabinu ♥

      Panaikinti

Rašyti komentarą