Visai nefilosofiški pafilosofavimai

Keistas tas gyvenimas. Ach, kaip jis man patinka!..

Kas pasakys, koks ryšys tarp kanadiečių kariškių kojinių (oho, didžioji "k" trejybė) su mėlynu krašteliu ir beveik nepažįstamo menininko gimtadienio? O tarp gimtadienio ir baudėjų? Arba... arba dėvėtų raudonų suknelių bei veltų višnaičių? Niekas? Na, aš irgi nesakysiu. Bent ne taip tiesiai. Nes visa tai... visa tai yra prisiminimai, praeitis, svarbios, jaukios, malonios, kvailos, gerai įsiminusios detalės, kurių sąsajas atskleisti būtų per daug intymu - o ką aš žinau, galbūt, nepaisant to, jog uždraudžiau, koks nors draugas būtent dabar šias eilutes ramiai sau skaito ir viską dedasi į galvą, o kai kitą kartą mane sutiks, nutaisys TĄ žvilgsnį ir neprataręs nė žodžio palinguos galva? Man tai visai nerūpėtų, jei nežinočiau, kad kažkas žino. Bet jei jau iš kokios nors, kad ir pačios menkiausios, smukmenėlės suprasiu, jog kažkuris iš mano artimųjų draugų rato visą tai skaitė, jausiuosi apnuoginta. Nuogut nuogutėlė. Pažeidžiama. Atskleista. Ne, ne, ne. To negali būti. Būtent dėl šios priežasties šio tinklaraščio neskaito net mano geriausia draugė (aš tikiuosi). Jaakoppi, tikiuosi, neskaitai ir tu.

Nežinau, kelintą kartą taip giliai susimąstau apie gyvenimą ir kodėl jis yra būtent toks, koks yra. Turbūt tiek nėra nei žvaigždžių, nei kitų nežemiškų objektų. Mintys nesuskaičiuojamos. Jos yra, bet jų nėra. Man vis dar be proto keista, kad aš esu vienas atskiras organizmas, aš mąstau savaip, o aplink mane esantys šimtai, tūkstančiai, milijonai kitų organizmų mąsto (visiškai) kitaip. Ir kad mes neesam viena akis, viena burna, vienas jausmas, mūsų yra daug, nuomonių - daugybė.

Keista ir tai, kaip viskas greitai gyvenime keičiasi. Kaip keičiuosi aš pati. Man be galo keista, kad negaliu apčiuopti laiko. Štai, rašau šią eilutę, ir kiekvieną akimirką parašyti žodžiai tampa praeitimi. Kartais tai ramina. Pajaučiu, kad viskas yra, kaip turi būti, kad pasaulis taip jau sutvarkytas. Bet dažniausiai tiesiog varo iš proto... Ta nežinia. Tai ji stumia žmones link tobulėjimo. O kam iš vis reikalingas tobulėjimas? Kodėl?..

Tiesiog. Kodėl?

Gal aš nebemoku rašyti? Po to nuostabaus momento, kai supratau, kad jau niekad niekas nebus taip, kaip seniau, praradau minties aiškumą. Na, ne visai taip, bet rašymas tapo nebe toks... Norisi džiaugtis, galvoti apie jį, apie mus, veikti kažką beprotiško, daryti visiškai bet ką, o žodžiai manęs nebeklauso. Argi taip tikrai būna? Ir kodėl šiame įraše tiek daug klaustukų? Nejau man viskas taip neaišku?

Jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau antrą vaikystę. Tik beveik be klaidų. O tai irgi savotiškai malonu.

Nesuprantu, kas vyksta, bet nebegaliu rašyti taip, kaip seniau. Noriu išlieti betikslius (ne visai) minčių srautus, kažką tokio parašyti, bet tai nėra nei labai įdomu, nei nauja, nei dar kažkas šiaip labai gero. Viso labo mintys. Bet aš noriu, kad jūs visą tai žinotumėt. Nepažįstamieji.

Keistas tas gyvenimas...

O Aušrinukas - velnšikai keistai laimingas.

P.S. Muzika visada gelbsti. Net jei nėra nuo ko gelbėti.