Plikos medžių šakos

Kai akys, lyg tampomos perregimų virvučių, vis kyla į viršų, ten, kur platybės, laisvė bei vėjai, kai žengdama pilku it vaizdas po karo asfaltu svajoju apie akinančiai žalią žolytę bei gėles, kai sielos veidrodžiuose vėl ima žaisti auksiniai atspindžiai ir suskilinėjusių lupų kamputis neprašytas pakyla į viršų, žinau, kad jau pavasaris. Kai dar nieko - lapų, žalios žolės, šilumos, skaisčios šviesos - nėra ir viskas atrodo po senovei, atsiranda vienas vienintelis kūnu jaučiamas gaivumas, oras pasidaro lyg tyresnis, lyg jaukesnis, ir aš einu lauku, giliai kvėpuoju ir jaučiu, kaip gyvybė pripildo plaučius, o jų alveolės it žibutės pražysta, sumėlynuoja ir siuntinėja savo gaivų kvapą po visą kūną. Štai kaip tai prasideda! Pražysta gėlės MUMYSE, o tada pasirodo jos ir laukuose. Ir pasirodo, kad augalai jau seniai seniai, prieš visą amžinybę, aplipo lapija, žolė merkia akį viliodama prigult ir pailsėt vienumoje, šiluma kibina riešus besiskverbdama pro rankoves, o vienintelė saulutė nušviečia praeivių ir tavo paties veidą... Ak, pavasaris, pavasaris!..

Paradoksalu, bet kaip tik šiandien, kai manyje siaučia visiškai pavasariški jausmai, už lango - pilkuma. Šlapia, lyja, šalta ir pilka. Argi jūs nejaučiat pavasario?

- - -

Pagaliau. Pagaliau sulaukiau to malonaus pirštų kutenimo, skairių minčių ir po truputį nuo vėjo įsidegančios rašymo ugnelės. Kaip keista praleisti keletą savaičių be jokių rašliavojimų; net dienoraštis apdulkėjo. O, kiek minčių susikaupė! Viena idėja veja kitą, oi, kaip noriu rašyti, kaip noriu viską išleisti, kaip noriu džiaugtis ir mėgautis!.. Tik taip pat kyla pagunda pakeisti rašymo sferą. Trūksta pokyčių (cha, tai matyti iš mano išskusto šono). Svarstau, gal perkelti savo tinklaraštį į wordpress pasaulį (perkelti turbūt neišeis, tik kurti naują), o gal daugiau rašyti sau ir artimiausiems žmonėms? Dienoraščiai, laiškai, eilės, knygos... Jaučiu baisiai malonų troškimą savo rašliavas paslėpti. Ir tik po kiek laiko netikėtai atrasti (ko gero, metinio A-Z namų tvarkymosi metu). Ir džiaugtis. "Och, kaip gerai, kad tuomet niekas šių nuostabių eilučių neperskaitė!.. Galėsiu pasidalinti jomis dabar. Aaaa, kaip tai nuostabu!" Nors ne. Nežinau. Pasikliausiu savimi, ir tiek. Jei netyčia nuspręsiu kažką pakeisti, jūs vis tiek tai sužinosit, todėl, hm, nesvarbu, kas bus. Bus svarbu, kai bus, o dabar juk reikia gyventi toje dabartyje. Gyvenimas nuolat keičiasi. Mes keičiamės. Argi tai nenuostabu?

Nejučiom
ir aš ėmiau šypsotis.
Nuostabu!
Jūs pabandykit:
vidury dienos
sustokit gatvėj ir lyg niekur nieko
šypsokitės.
Be galo gera.

-Justinas Marcinkevičius

Ei, žmogau, nusišypsok! Be priežasties, tiesiog.

Aušrinė