Sorry, I'm latte

Sveiki!
Kur buvus, kur nebuvus - štai aš ir vėl čia. Jaučiuosi tikrai tragiškai, nes net dvi savaites nekišau į tinklaraščių pasaulį savo nosytės, nerašiau naujų įrašų, neskaičiau kitų rašliavų ir apskritai buvau palikusi kompiuterį nuošaly, o jums žadėjau, kad rašysiu bent po du įrašus per savaitę, bet turiu pasiteisinimą! Ne ne, šį kartą nieko doro nenuveikiau - paprasčiausiai ilsėjausi, kai pagaliau, birželio 12-ą dieną, baigėsi mokykla, baigėsi dailės ir paskutinės peržiūros. Uhu! Per metus ta mokykla mane taip stipriai išsunkė, kad reikėjo beveik savaitės nieko neveikimo, kad pasitaisyčiau. Siaubelis. Be va, aš vėl ta pati aš, kokia ir buvau, tik dabar be visų idėjų, norų ir veiklos turiu dar ir laiko!
Valiooooo!!!

Ko gero, metas rašyti (man) įprastą vasaros darbų sąrašą (mat jį rašau kiekvieną vasarą nuo blog'o įkūrimo), bet tai padarysiu kitame įraše - prieš tai dar noriu išlieti mintis, noriu paleisti jas kaip paukščius į žydrą dangų!..

Per šiuos mokslo metus tiek daug visko nutiko - aš labai pasikeičiau, daug patyriau, pamačiau ir sužinojau, jaučiu, kad išlipau iš savo komforto zonos, patekau į tikrą gyvenimą. Ir tas gyvenimas man parodė įvairias savo puses, tad dabar, turėdama tiek daug laisvo laiko, galiu svarstyti, kas buvo gerai, o kas ne, ką gavau, ką praradau, ko išmokau ir iš ko dar galiu pasimokyti. Nežinau, ar viskas išėjo tik į gerą. Turbūt ne. Bet ir nesigailiu. Vis dėlto, dabar esu tokia, kokia esu ir man tai patinka.
Tas pagrindinis lūžis, tas žingsnis iš saugaus gyvenimo, kuris dabar atrodo kaip saldi kūdikystė, įvyko pakeitus mokyklą, ir tikrai tvirtai žinau, kad tas žingsnis buvo teisingas. Nors toliau eidama savo keliu dažnai pasukdavau ne ten ar suklupdavau, bet pagrindinis tikslas - gyvenimas - išliko, ir aš matau, kad visa tai, ką man teko patirti, tik parodo, kad aš gyvenu ir kad man tai patinka! Taip, man patinka atrasti, matyti, žinoti, jausti, šypsotis, man patinka jausti savyje kažkokį gaivų, ramų jausmą, net jei ir jaučiu jį rečiau, nei galėčiau, bet taip yra tik todėl, kad dar turiu kur tobulėti!
Įstojus į dailės gimnaziją vis dažniau jaučiu susierzinimą ar būnu prastos nuotaikos, bet būtent šie jausmai mane stumia į priekį, skatina ieškoti to, kas tuos jausmus išvytų, dėl šių jausmų aš geriau pažįstu, kas yra laimė, džiaugsmas ir pats gyvenimas. Pamačiau visai kitokius mokytojus, nei matydavau iki šiol - ir jie yra žymiai blogesni lyginant su senesniais - bet tuo pačiu prisitaikiau prie jų ir pamačiau, kad viskas gali būti visiškai kitaip, nei man įprasta. Pamačiau kitokių bendraamžių ir apskritai žmonių, pamačiau kitokią aplinką, kitokią tvarką, pamačiau kitokį gyvenimą. Ir sugebėjau prie jo prisitaikyti. Nors kartasi tikrai jaučiuosi suknistai viso šito dėka, bet taip pat jaučiuosi ir dėkinga - vis tiek kažkada būčiau pamačiusi, kaip tas tikrasis gyvenimas atrodo.

Na štai. Parašiau. Gal ne visai taip, kaip norėjau. Bet jau eisiu. Eisiu ieškoti, tyrinėti ir jausti, eisiu gyventi toliau! Hmm... Po šio sakinio kilo tokia mintis, kad kai rašau tinklaraštį, laikas sustoja. Sustoja gyvenimas, prisiminimai. Tiesiog rašau. Tai tikrai atgaivina. Jėga.

Šiltos, gražios, nuotykingos ir pačios fantastiškiausios vasaros jums, skaitytojai!!!!!
Iki kito įrašo,
~Aušrinė :)