Pypliai kietuoliai

Pasibaisėjau augančia karta. Rimtai.

Kas blogai su šiuolaikiniais vaikais? Gal tėvai jiems specialiai leidžia paaugliškus hormonus?
Kai nebegali ramiai praeiti pro septynmečius, tai jau šis tas blogo.
Apeini juos mažiausiai šimto metro spinduliu.

Pripažink, juk ir tu nejučiomis surauki antakius ar nuleidi lūpų kampučius žemyn, vos tik pamatai tą "madingąją šaiką" vaikučių, rankose besinešančių sidrą ir alų? Taip taip. Aš apie tai.
Man keista, kad tokie vaikai vis dar lankosi bibliotekose. Nes šiandien būtent tai ir mačiau iš jos išeidama - tris pypliukus dešimtmečius, kurie pamatę mane pradėjo atseit viliokliškai šypsotis ir mėtyti replikas: "Ei, gražuole, duok numeriuką", "Ne, geriau man - bučkį", "Einam į lovą". Juokingiausia, kad po paskutinio sakinio kitas pradėjo varyti, jog su juo aš tikrai niekur neisiu, bet toliau tiesiog praėjau ir nebegirdėjau, iki ko ta klaba išsivystė. Ir gerai.
Bet siaubas.
Aš vis dar esu tas vaikas (pusė vaiko, vis dėl to - pusė kojos jau suaugusiųjų pasauly), kuris baiminasi vyresniųjų ir stengiasi pro išstypusius paauglius praeiti kuo ramiau, tačiau jaučiu, kaip vyresniuosius pakeičia mažiukai, o anie jau nebe atrodo tokie baisūs kaip kad pastarieji... Suprantu - pasaulis yra, buvo ir visada bus dinamiškas, bet kartais jo pasikeitimai mane gąsdina... Ypač besikeičianti visuomenė bei dauguma mokslo laimėjimų, nes jie man paprasčiausiai asocijuojasi su radiacija ir panašiomis medžiagomis, o šių aš paniškai bijau. Nors norėčiau būti mokslininke. Moterų logika. Sveiki atvykę. Tie patys laimėjimai, genetiškai modifikuojamos medžiagos ir verčia mus mutuoti ir keistis. Dėl to man tai ir nepatinka.

Ir kodėl taip būtinai turi būti? Juk tokia aplinka visai nejauki ir nedraugiška. Savo vaikams niekad neleisiu tokiais tapti... Dabar supratau. Čia, ko gero, šuo ir pakastas. Tėvystėje. Kai gimdo dvylikametės, tai nėra ko stebėtis, kad ir vaikai tokie... Auklėjimo būdas, vertybės, aplinka, kurioje vaikas auga ir draugai - tai pagrindiniai vaiko elgesio ir suvokimo apie pasaulį formavimosi veiksniai. O į daugelį tėvų pažiūrėjus net šiurpas nukrato - koks "geras" pavyzdys vaikui - cigaretės rankose, alus po skvernu, netvarkingi rūbai, dvokas iš burnos ir rūbų, keiksmažodžiai, spjaudymas viešose vietose... Ech. Tikrai žinau, kad sau, savo pažįstamiems ir apskritai žmonėms, kurie man yra svarbūs, tokiais tapti neleisiu. Jokiu būdu. Noriu būti panaši į savo tėtį, o dar labiau - būti nuostabia mama. Žinau, tokia ir būsiu.
Visai kaip šitas youtuberis yra nuostabus tėtis:

Jis, jo dukros, jo mintys ir jo įrašai tokie įkvepiantys!!! Myliu šitą šeimą :))
Siūlau pažiūrėt jų vlogus, jei dar nematėt - jie labai faaaini.

Iki kito karto!
Jūsų Aušrinė :)