I'm just a kid

Keista man. Širdy, galvoj. Vieną akimirką taip gera, kad meilės kupinomis mintimis bučiuoju visą pasaulį, o kitą - keiksnoju save dėl nepadarytų darbų ir jaučiuosi apgailėtinai.
Sumaištis galvoje. Viską spėju. Nieko nespėju. Pabaigiau. Nepabaigiau.
Be viso to dar sugebu grožėtis auksiniais medžių lapais, stebėti žmones autobusuose, kurie, beje, yra labai skirtingi, nors kažkuo tokie vienodi; be viso to dar rūpinuosi savo draugais, šeima, paukščiais. Dar neužmirštu savo pomėgių. Nors kartais taip ir atrodo. Atrodo, kad smunku žemyn. Ne šiaip sau, ne dėl to, kad nieko nebedarau. O dėl to, kad darau viską. Dėl to, kad turiu padaryti milijonus darbų mokyklai. Milijonus darbų namie. Milijonus darbų sau. Be viso to gi ir knygą noriu paskaityti, o apskritai perskaityti jų ne vieną dešimtį. Paskutinį kartą prieš mėnesį pasiimtą knygą skaičiau prieš dvi savaites. Mano šalikas, kurį pradėjau megzti prieš tris savaites, šiuo metu nejuda į priekį, dar žinant tą faktą, jog numezgiau jo vos septintadalį...
Kartais noriu išsilieti. Vis tvardau ašaras, bėgu nuo jų, nors galiausiai jos vis tiek mane pasiveja ir ima smaugti. Žodžiai, nebaigti namų darbai, projektai - viskas susideda į vieną krūvą ko ne kiekvieną mano brangią dieną. Ir žlugdo. Nes kai susispiečia didelis bičių kamuolys ir pradeda mane badyti, aš nieko nebe padarau. Nieko nebegaliu daryti. Mintys graužia, savijauta šlykšti ir, po velnių, net nebemoku rišliai rašyti...

Ir žinote ką? Vis tiek neišsiliejau. Nes kai noriu iš ties išsilieti, tada nieko nedarau. Tik bandau prisiversti daryti gyvybės ar mirties klausimo vertus darbus. O kai mintys negraužia, jaučiu kažką kitą. Kad nesimėgauju gyvenimu, kad kažkas ne taip. Būtent tokiais momentais sugalvoju išsilieti ir suprantu, kad nė velnio neišsiliejau. Visai kaip dabar. Aišku, vėl galvoju, kad turiu pamiršti visą šitą nesąmonę, ištrinti šį nelemtą juodraštį ir mokytis biologiją, bet... negaliu. Noriu kažką parašyti. Na, kas man, po galais, darosi??!

Aš galiu susikaupti, galiu parašyti kažką prasmingo, bet šiuo metu nenoriu. Ir žinau, kad jums visiškai nusispjaut ant tokių mano nieko vertų įrašų. Dažnai jaučiuosi nieko verta. Bandau kažką įrodyti. Nors ir pasidariau laisvesnė, laisviau bendrauju, bet viskas kažkodėl yra blogai..
Ak, žinau... Tai - pervargimas. Tik tiek.. Jokių blogų dalykų, nieko, viskas apskritai einasi puikiai.. Tik per mažai laiko skiriu nuostabiam poilsiui.. Va ir atradau savo problemą blog'o dėka. Ech. Reikia pailsėt. Reikia.
Noriu laisvos savaitės.. Laisvos NUO VISKO. Nuo išorinio pasaulio. Noriu užsiimti tuo, kas mane džiugina ir neturėti jokio sąsajo su aplinka(jokiais draugais, tėvais, pamokomis...). Tik knygos, mezgimas, sportas, subalansuota mityba, gaivus oras ir visi kiti dalykai, kuriems neturiu laiko.

O dabar jaučiuosi žymiai geriau. Gaila tik, kad negaliu čia rašyti savo slaptu raštu. Ech. Iš tiesų noriu, kad niekas šito įrašo nesuprastų.

Nepasiduokit tai rudeninei depresijai. Ji užknisanti bobikė :D
O aš susmukau. Trumpam. Pavargau.
~Aušrinė