!!

Laimė, džiaugsmas ir taikaa!! Kaip ir būna visadaa!
Mmm! Ne viskas yra gerai, bet aš vis tiek labai labai laiminga :) Laimingumas kažkoks kitoks nei anksčiau, tveriu savame kailyje, bet vis tiek! Žinau, man reikia save prabudinti. Priminti sau, kokia buvau, kaip džiaugdavausi viskuo ir nebambėdavau, kaip visiems padėdavau, nepasakydavau šiurkštaus žodžio nelaimingam žmogui. Kodėl pasikeičiau? Nežinau. Brendimas ir kitoks š. Turbūt. Bet jei labai norėsiu, išliksiu tokia, kokia buvau - laiminga, užsispyrusi ir draugiška!:) Ir džiaugsiuosi mažais gerais dalykais gyvenime, visais gerais dalykais :) Eccch! Jaučiu šiokį tokį pabudimą.
Dar vienas dalykas: supratau, ko man reikia nuolat. Meilės. Tiksliau įsimylėjimo jausmo. Ar susižavėjimo - vadinkit kaip norit. Jau pusę metų nepatiriu stipraus jausmo kažkam, kas man patinka, todėl jaučiuosi mieguista ir be motyvacijos.. Na, suprantat maždaug. Man reikia meilės!! Penktoje klasėje įsimylėjau mielą berniuką(naujoje mokykloje) ir tada visiškai atgimiau! Tapau kitokia, negu iki tol buvau. Pradėjau sau patikti. :) ir nuo to laiko vis kuo nors susižaviu ir vis būnu laiminga..:) Neskaitant vieno skaudaus išsiskyrimo. Gal jum tai atrodo kvaila, lėkšta arba kad aš per maža ir pan., bet man iš tiesų tai nelabai rūpi. Jeigu jaučiu meilę, ar bent tikiu, kad taip yra(net jeigu esu penktokė) - visa kita man nebesvarbu. Nesvarbu, kad žmonės į mane kreivai žiūrės ir nuolat ką nors prikišinės, man svarbu, kad aš tampu tikrąja savimi, kuri jaučiasi laiminga, kai yra įsimylėjusi! Dar plačiau kalbant, nebūtinai tai turi būti vaikinas. Galiu mylėti visą pasaulį. Ir taip buvo! Tuomet ištisus metus jaučiausi laiminga. Bet šiuo metu jaučiuosi bejausmė. Aš noriu įsimylėti. Nesuprantu, kodėl nebemyliu gyvenimo. Gal myliu, tiesiog dabar mano nuosmukio metas? Po to vėl viskas bus gerai ir vėl visus mylėsiu, džiaugsiuos? Gal. Tikiuosi :) Man įdomu, kodėl gyvenimas taip suplanuotas. Po nesėkmių ateina didelė laimė, po laimės - vėl nesėkmės ir liūdesys.. Žinau, kad be liūdesio nežinotume džiaugsmo skonio, tačiau vis tiek tai yra keista. O kas, jeigu tas liūdėjimo laikas užsitęsia per ilgai? Argi džiaugsmas bus didesnis? Jei rimtai, gyvenimas keistas. Bet gražus. Ir spalvotas. Tiesos jame yra, reikia tik mokėti žiūrėti tinkamu kampu. Turbūt geriausia į tai per daug nesigilinti, tik pasidomėti ir toliau keliauti savo keliu. Siekti svajonių ir tikslų, tobulėti, bandyti suprasti laimingumo sąvoką! Kodėl aš visad iš naujo tai suprantu?:) Na va ir vėl - keistas tas gyvenimas.

Dar šiek tiek kalbant apie mane, supratau ir tai, kad man patinka rašyti laimingus, įkvepiančius įrašus. Arba ką nors pamokančio. Kartais išlieti savo kūrybą. Štai ką turėčiau rašyti :) Tai mane daro laiminga, nes tada mano blog'as būna būtent toks, kokio ir noriu! Svarbu tai atrasti ir suprasti. Pagaliau ir man buvo suteikta tokia malonė :)

•••

O dabar apie kitką - toleranciją. Draugams dažnai išsprūsta, kad aš labai tolerantiška. Gal taip ir yra. Dažniausiai. Labai tikiuosi. Bet stebint kitus žmones matau aišku jos stygių.. Kartais jiems pasakau ką nors ta tema, kartais nutyliu. Bet vėliau jie vėl daro tą patį ir man belieka užstoti nekaltą žmogų arba...nusigręžti nuo jo. Kartais tenka ir nusigręžti. Tada keikiu save. Bet juk viso pasaulio neperauklėsiu? Tuo labiau, kad ir su sava mokykla prastai sekasi.
Kita vertus, mane stebina žmonių mažas susivokimas. Na gerai, mokykloje visi dar tik vaikai, jie auga visai kaip ir aš, mokosi, tačiau dauguma neturi pakankamai košės galvoje, kad elgtųsi nors kiek tolerantiškai. Argi tai tobulėjančių technologijų padarinys? Visi rankose maigo telefonus ir daugiau niekuo nebesirūpina? Viliuosi, kad ne. Tai siaubinga.
Kaip pvz. galiu pateikti savo klasiokų elgesį. Yra nemažai tokių merginų(gal vaikinai rečiau taip elgiasi), kurios tokius dalykus kaip blogą kūno kvapą išrėkia prieš visą klasę. Tarkim, būna kūno kultūra ir po to koks klasiokas atsiduoda prakaito kvapu. Per pamoką jis sėdi prieš vieną iš tų merginų. Ji pradeda prunkšti ir vis atsisukinėti į suolo draugę, jai garsiai reikšti nepasitenkinimą, netiesiogiai užgaulioti blogai kvepiantį klasioką. Kaip jam tuomet jaustis? Juk jis gal nejaučia to kvapo arba neturi tuo metu dezodoranto, ar dar ko. Ką gi jam daryti? Galima nebent švelniai ir tyliai(kad kiti negirdėtų ir jam nebūtų gėda) pasakyti jam, jog jis blogai kvepia ir kad pagalvotų apie tai. O ne rėkt prie visą klasę ir pateikti save kaip kvailę, kuri nesupranta gyvenimiškų dalykų. Bet kada ir jai gali nutikti kažkas gėdingo. Ir kaip ji jausis, jeigu kažkas garsiai reikš nepasitenkinimą? Nebent tam žmogui visiškai dzin ir tie išsireiškimai jam gėdos nedaro. Šiais laikais daug ką sunku suprasti, gal kažkam tai atrodo kieta...
Daug kartų mačiau tokius dalykus. Negi žmogus nesupranta, kad geriau susitvardyti ir nesakyti nieko, negu rėkti viešumoje, kaip jam blogai, nes taip smirda(ar dar kas)..
Kartą taip nutiko viešajame transporte, tik su elgeta. Man asmeniškai buvo gėda būti su ta drauge. Buvo dvigubai gėda ir už ją. O žmogaus baisiai gaila.
Taip pat dariau su drauge plakatą apie toleranciją. Jis buvo kaip ir geriausias iš visos mokyklos. Todėl po kelių dienų jis jau buvo pripaišytas, įplėštas, žodžiu sugadintas(nes kabo ant sienos mokykloje, mokiniai gali daryti ką nori).
Kur dingsta tolerantiškumas?.. Ši sąvoka beveik išnyko iš nūdienų. Kaip ir džentelmeniškumas. Tikiuosi, žmonės susimąstys ir pradės keistis. Bent kada nors. Noriu gyventi tarp mielų, tolerantiškų, draugiškų žmogelių.

Tikiuosi geresnio gyvenimo arba imsiu keisti jį į gerą pati!
~Aušrinė :)

P.S. Kregždės. Pilna kregždžių. Mintyse vis dar kartoju klausimą: "kodėl jis mane pavadino kregžde?". Kas tos kregždės? Ką jos veikia šiame pasaulyje? Visi kažką turi būtent savo. Tai, ką moka geriausiai. Tikiu, kregždės kažkuo ypatingos, kaip ir visi kiti gyvi ir negyvi dalykai pasaulyje. Tačiau kuo?