Šiaubaš

Žmonės, visai neturiu laiko rašyt :S  Nežinau, ar čia gerai, kad dabar atradau. Gal kažkam išvis nepatinka, kad reiškiu mintis. Bet bet kokiu atveju vėl pasireikšiu..

Šiuo metu mane neramina du dalykai: tai mirtis ir augantys vaikai, nauja karta.

Pirma pakalbėsiu apie augančią kartą.

Kuo tolyn, tuo piktyn, kaip sakant. Visi tik mušasi, keikiasi, rūko ir dar begales kitokių blogybių daro. Mane tas nervina ir neramina. Kaip taip galima ?? Iki ko žmonija nusirito.. Tave ne tik kad pirmokas na**ui pasiųs, bet dar ir pagrasins su kumščiu. Nenormalu. 

Papasakosiu tokį trumpą, penktadienį įvykusi įvykį..

Aš su dvejomis draugėmis važiavau į vienos iš draugių repeticijų salę.. Drauges pavadinsiu D. ir V. Taigi, nuvažiavom praėjom kelis pastatus ir V. prisiminė, kad paliko raktus.. Paskambino broliui ir paprašė juos atvežt. Kol jis važiavo, mes nusprendėm paieškoti tokio vieno klasioko namų. 

Buvo gatvė, per kurią pereiti galima tik per požeminę perėją. Iš anksto per ją nepraėjom, o vėliau, kai reikėjo kirsti gatvę, nebuvo kaip. Nebent laukti, kol nebus mašinų ir perbėgti. Tai aš su V. ir perbėgom. O D. yra policininko dukra, tad tikrai nemanė laužyti taisyklių, nesvarbu, ar ta taisyklė yra „eiti tik per perėją“. 

Šaukėm ją, rodėm, kad ateitų.. Galiausiai nusprendėm kažkodėl nebebėgti atgal iki jos, o pereiti per požeminę perėją į jos pusę(nežinau kodėl taip išėjo x)). 

Ėjom ėjom.. Vis žvilgčiojom į ją. Kai jau buvom arti perėjos, nebestebėjom jos ir pasinėrėm į tamsias perėjos gelmes... Išlipusios pamatėm ją verkinačią ir besišluostančią kelį. Pribėgom ir paklausėm, kas nutiko. Ji pasakė, kad kažkokios kalės ėjo ir specialiai ją pargriovė. Dar žvengdamos nubėgo.. Aš tokį įniršį pagavau.. Būčiau žemę aukštyn kojom apvertusi, jei tik būčiau jas pamačiusi. 

Tiesa, TURBŪT jas pamačiau, kai dar aiškinausi su D. kas ten atsitiko. Jos ėjo pro šalį. Specialiai garsiai paklausiau grasinančiu balsu „Šitos ?“. D. atsakė, kad nežino, nepastebėjo.. Tik kad viena buvo blondinė ir pnš. O tos panos tokios ne klausiamais žvilgsniais į mane pažiūrėjo, o išsigandusiais.. Tai supratau, kad jos. Bet per tą laiką jau buvo dingusios. Beje, viena buvo blondinė.. 

Nusprendžiau jas pasekti, gal dar rasiu. Ir ėjo jos ten, kur ir mums reikėjo.. Bet nuėjusios neradom. 

Taigi, toks įvykis. Nelabai kažkoks skausmingas ar pnš, bet tikrai nemandagus, nuviliantis, parodantis, kokie dabar auga žmonės..

O dabar: mirtis. 

Ką mes žinome apie mirtį ? Ne per ne lyg daug, bet ir ne per ne lyg mažai. Daugiau sužinosime tik mirę.. Bet kaip mes sužinosim, jeigu būsim negyvi..?
Tai čia tokios tik šiaip mintys. O iš tikro mano smegenis rimtai veikia mintys apie mirtį. Kiekvieną dieną kažkas susijęs su mirtim, kažkokie ženklai, kažkas, kas reiškia mirtį.. Ar tai reiškia, kad kažkas mirs ? Man siaubingai neramu. Kažkodėl dabar galvoju, kad man dvasios, ar kad ir kas tai galėtų būti, praneša apie mirtį. Ar mano, ar artimųjų nežinau. Tieisog. Gal ir kvaila taip manyti..bet kai taip dažnai ir daug kas primena mirtį, tikrai nebežinau, ką ir galvoti. Šiurpuliukai laksto kūnu..


P.S. Tikrai turiu dar daaaug ką pasakyti, bet neturiu marių laiko. Ir mintis turbūt ne visai aiškiai dėstau. Na, bet kokiu atveju pasakiau bent dalį to, ką norėjau, ir tikiuosi, kad suprasit.