Kur gyvenimas..?

Ar jūs kada nors susimastote, kokie gražūs gali būti paprasti, kas diena matomi vaizdai..? Laiptų aukštumas, rūsio tamsumas, saulės švelnumas.. Dažnai skubame ir nepastebime paprastų, bet nuostabių dalyku. Žiūrėk, apsisuksi aplink savo ašį, ir pamatysi pražystantį gėlės pumpurėlį kažkur vienumoje, tarp skurdžios žolės rankų.. Eidamas namo žvilgtelėk į medžių viršūnes.. Įvairiaspalviai paukštukai šokinėja šakomis, it maži vaikai žaidžia. Kodėl mes viso to nematome ? Kur skubame ? Net nejaučiame, kad gyvename.. Tai kokia prasmė kažką daryti, jei vistiek nejausi, kad gyveni.? Žmogus gi skirtas tam, kad gyventi.. Jausti, užuosti, regėti, girdėti.. Visi jausmai dingsta. Ir galiausiai nebelieka nieko.. Tik kažkoks tikslas, kuris visai nesusijęs su žmogaus prigimtimi.
Tai gal nors vieną dieną per savaitę pasidžiaukime gyvenimu..? Niekas nežino, kuri diena gali būti paskutinė.

Žvilgtelėkime į medžius, kurie kiekvieną dieną stiebiasi į dangaus begalybę..