Motin, Žeme

Motin, Žeme, aš tavo vaikas. Man daug nereikia: saulės, lietaus, bičiulių, besidžiaugiančių mūsų bendrumu. Aš esu mažas. Kartu su gamta - neįveikiamas.
Pirmieji medžių lapai ima geltonuoti, taip gelsta ir mano vasariškos mintys. - Kaita yra gerai,- sakau aš sau. Tikiu. Prabėgo gaivališka vasara ir noras įamžinti ją tekste; dabar jau nepagausiu. Dabar įkvepiu ir iškvėpiu rudenį.
Prasidėjo tas metas, kai dauguma pažįstamų žmonių žieduojasi. Bendraamžių kol kas ne tiek gausu, bet nemažai kiek vyresnių figūrų, kūrėjų, menininkų, šiaip šiltų žmogeliukų, o taip pat ir laipiotojų, žygeivių ėmė kurt šeimas - tai matant apima tikrai labai keistas jausmas.
Motin, Žeme, aš tavo vaikas ir man daug nereikia. Tik abipusio susitarimo, santaikos, laisvės. Yra daugybė ne(be)reikalingų socialinių konstruktų ir man patinka jais eksperimentuoti.
Neįtikėtinai aiškiai supilkėjo beržai. Kiti medžiai tikriausiai irgi. Jų lapeliai vasarą būna vaiskiai žali; dabar belikęs vien purvinas pilkumas.
Keičiasi laikai, metų laikai, dienos, pažiūros, kūnas, minčių tėkmė. Man gera justi, kad esu ne viena. Kad visa susiję.
Motin, Žeme, aš kartais nuklystu.
Bet priimk mane.
Ir vėl.

Komentarai