Birželį, kai karšta

Karšta taip, kad net prastai išgręžti drabužiai pakabinti ant virvučių nespėja varvėti - tuojau nugaruoja. Vasara. Trumpam apėmęs noras nieko neveikti. Drybsoti pievoj, kaip visi tie pro langus matomi pūkuoti laukiniai gatti. Dai čiūto dai čiūto - keliaujam į miškus, pievas, prie upių, traukiam hamakus, ukulėles, būgnelius, arbūzus, leidžiam vandeniui tekėti čiurnomis, geriam saulę, šaltinio vėsą, dai čiūto dai čiūto, žuvų šukelėm plaukus... Ar kada sumąstėt, kad žmonės bręsta per patirtis? Ne šiaip metams bėgant ir ne vien dėl to, ką išgirdo, pamatė, perskaitė, bet didžiąją dalimi patirtomis situacijomis. Kuo daugiau ir kuo įvairesnių situacijų, tuo daugiau (įvairių) pasirinkimų žmogus priima, tuo lankstesnis beigi sąmoningesnis tampa (nors dar nemaža dalis to dar nuo jo požiūrio priklauso). Paprastas dalykas, ir vis tik netikėtai šovęs galvon beanalizuojant vieną bendraamžį vaikiną, sprendžiant, kodėl tai, ką jis kalba, man visiškai neįdomu, iš kur tarp mudviejų tokia didelė praraja, kodėl erzina, kodėl jis atrodo it užstrigęs vaikiškose mintyse. Ir tuo tarpu, kodėl gi randu kalbą su 10-15 metų vyresniais. Patirtys! Vienas toks 30(+)-metis reikšmingai pastebėjo: "Velniava! Tu tokia jauna, bet atrodo, kad už mane jau daugiau esi visko patyrusi!" Didelę reikšmę turi ir kelionės - turiu pastebėti, kad į mano kelionių savoką neįtelpa poilsinės "kelionės" apsigyvenant viešbučiuose ir šiaip švaistantis pinigais į kairę ir į dešinę, į tai neįtelpa lankytinų vietų lankymas (nes lankytinos vietos niekada nėra tikrasis vietovės veidas) ir, na, šiaip visa tai, ką galima vadinti "turizmu" ir turisčiokais; kelionės, kuomet žmogus yra įmetamas į visiškai nepažįstamą aplinką ilgam laikui, kai tranzuoja, kai apsigyvena pas vietinius, kai galbūt iš jo pavagia visus daiktus, kai reikia kaip nors išplaukti - tuomet jis auga itin greitai. Kelionės yra savęs įmetimas į labai gilius ir plačius vandenis, iš kurių išplaukęs palieki savo senąjį aš kitame krante, o gal ir kažkur vandens dugne. Vis prakratau mintyse žmones, kurie mane žavi, kurie yra užaugę daugiau nei aš, su kuriais noriu bendrauti, ir bene visi jie savo gyvenimuose yra ilgesnį laiką pratranzavę/savanoriavę kur nors toli toli, svetur. Pamenu ir savąją tranzavimo patirtį - išlaisvinantis reikalas. Norisi daugiau. O dar norisi kuklumo. Daugiau kuklumo? Beveik oksimoronas. Nesigirti, nekalbėti ir neveikti vedamai tuštumo. Džiaugtis. Paprastai ir nuoširdžiai. Gyvenimu, patirtimis, žmonėmis. Neteisti, nežeminti, nekelti tos galvos aukščiau virš "visų tų, aviukų". Su A. priėjom išvadą, kad ne visada, bet dažniausiai geriausia yra veikti būtent tai, ką tuo metu norisi, daryti taip, kaip tuo metu atrodo - per eksperimentus ateina patirtis. Auga suvokimas. Džiaugiuosi savo gyvenimu. Džiaugiuosi augimu ir patirtimis. Ir dar niekada nebuvau tokia dėkinga mamai ir tėčiui, kad mane tokią sukūrė.

Girių Dvasios - Turėja Liepa