Nesistebėk, stiebkis

Išardyti. Vėl sudėlioti. Pakeisti kelias dalis. Įsprausti savo pasigamintas ten, kur jos nė netinka. Išardyti, sudėlioti, išardyti, sudėlioti, sugriauti ir vėl sukurti - štai kuo užsiimu pastaruoju metu. Smagu, nieko geriau šiame iliuzijų knibždėlyne ir nesugalvosi. Turbūt nė jokiam kitam knibždėlyne!
---
Pastaruosius mėnesius jaučiuosi kaip koks zen meistras - jokių nervų, tik amžinas suvokimas, jog viskas taip, kaip turi būti, ir minčių ramybė. Kartais susimaunu, kartais neišsimiegu, kartais net grybšteli šioks toks pavydas (apie tai čia niekada nepasakojau, gal dar kada nors), bet vidinė ramybė su tuo taip puikiai susitvarko, kad net stebiuosi, iš kur ji tokia atsirado. Kaip čia taip nutiko?
---
Jau keletą metų su R. miegam tik nuogi. Dėl to būna labai sunku miegot kažkur svetur - ten reikia apsirengti. Fui - miegoti su maike?! Pižamos - išvis šėtono išmįslas! Gal todėl mes taip retai grįžtam į gimtuosius namus ir miestus...
---
Įkyrūs geiduliai, nežinia iš kur plaukiantys - kaip čia yra, kad jauną merginą gali traukti pusamžis vyriškis? Tiesa, kad amžius dažnai nedaug ką turi bendra su brandumu, bet gerokai dažniau - su patyrimu. Galima ginčytis, kad patirtis glaudžiai siejasi su branda, bet galima ir nesiginčyti. Faktas, kad traukia, įdomus ir be šių diskusijų. O įgyvendinti troškimą, ar ne - jau empirikos reikalas. Ką darys mergina?
---
Ji, kuris rujoja (būtent taip, čia ne klaida). Sakiau, kad puikus knygos pavadinimas. Atsakė, kad paduos į autorinių teisių bla bla bla ir t.t.
---
Kartais šį bei tą užrašau. Bet nebeskelbiu. Tiesa, ir užrašau itin retai, tik kai turiu visą pasaulio laiką ir jokios kitų užduočių skubos. Siaubinga, kaip gyvenimas gali sugadinti žmogų. Tekstai nebetenkina rašytojo. Tekstai nebeatsiranda iš niekur. Jeigu noriu kurti, turiu galvoti apie kūrybą, o ne taip, kaip seniau: turiu kurti, jei noriu vėl galėti galvoti. Kūryba užvaldydavo. O dabar jai veik nebėra vietos.
---
Niekaip neišeina iš galvos Kinijos koncentracijos stovyklos ("Kaip, negi šiais laikais? Argi taip gali būti? Kodėl?") ir toje pačioje galvoje netelpa, kaip toks gyvuliškumas iš viso įmanomas - turiu omeny, juk yra istorija, iš kurios galima mokytis. Bet tuo pačiu jaučiu persmelkiant jausmą, kad savo koncentracijos stovyklą aš susikūriau čia, sau, savo gyvenime. Svarstau, kokius skausmus kenčia tiek tieji, kurie stovyklose, tiek likę "laisvėje", bet nieko nežiną apie savo artimuosius; svarstau, kaip siaubingai jaučiasi žmogus, likęs visiškai vienas, tik su nukirstu šeimos medžiu. Ir štai, aš - vengianti švenčių, nes nemėgstu jų komerciškumo, bet tuo pačiu nelankanti savo tėvų, šeimos, artimųjų ir įprastomis dienomis. Atsiskyrusi, susvetimėjusi, išsiilgusi meilės ir jaukumo, bet mananti, jog man nieko panašaus nereikia. Išverkianti upelius dėl savo savanoriško vienišumo bei nepaklusimo tradicijoms. Nesistebėk žmonių žiaurumu, stebėkis savimi.
---
Tekstai nebesirašo. Kūryba nebeplaukia savaime, nebesispardo rėkdama, kad išleisčiau lauk. Yra kitų problemų, yra kitų galvos skausmų - kūrėjas nusikankino ir mirė, pabaiga.

Tom Rosenthal - All of Them Dreams