Vasaros lietūs susitinka su rudens pradžia

Išėjau į lietų. Nežinojau, kad lis; besiruošiant dar švietė saulė. Tačiau vos nutipenusi į savo vietelę dauboje, pušų apsupty, kur mane retkarčiais išduoda R., iš visų pusių kaip koks apsiaustas apsupo vandens užuolaidos. Maži, tobuli lašeliai. Einant takučiu netyčia prisiminiau save prieš keturis, o gal penkis metus, kuomet per lietų eidavau pasivaikščioti savo gimtajame mieste. Vieną tokį kartą išėjau į neišvaizdų parkelį prie pat greitkelio, ėmė talžyti stipriau prapliupęs lietus. Ėjau ir gėrėjausi, kai netikėtai priekyje pamačiau dar vieną žmogystą; per pievą ji žingsniavo į mane. Prasilenkėm. Bet budrumas niekur nedingo. Ir gerai, nes už keleto minučių gavau nustebti, kai supratau, kad būsiu įspėjusi tojo vaikino neramią sielą, nes jis, pasukęs iš kur ką tik atėjo, mane prisivijo ir palietė petį: "Atsiprašau..."- tarė ir palaukė, kol atsisuksiu. Išgąsčio pilnomis akimis stebėjau, kas bus toliau. "Gal norėtumėt pasimylėti?" Aš tik suvapėjau kažką apie tai, kad labai mane išgąsdino, ne, ačiū, ir kažkaip žaismingai nusiteikusi patraukiau savu keliu.

Dabar šyptelėjau. Turbūt šiandien sutikčiau.

---

Pasakiškai neįtikima: šitokia auksinė šviesa išpurvintos mėlynės fone! Pušys, vėjas ir laumžirgiai - dideli, įmitę, plėšrūs; skraido, vengia lietaus lašų. Mane žavi jų tvirtumas.

---

Stebėjau pieva judančią bombą pūkuotu kūneliu ir mažyčiais sparneliais. Nors esu trečiam aukšte, aiškiai matau, kaip dobilų galvomis, išsistiebusiomis netoli dešimties centimetrų ilgio koteliais į viršų, vyksta kokia tai grandininė reakcija - jos vis nusileidžia ir vėl pakyla į pradinį aukštį, viena po kitos, up and down.

---

Stebiu pro atdarą langą keliukų keliaujantį R. ir kvėpiu gaivų ryto orą - ramu.

---

Guliu pusnuogė ant lovos, pro besimerkiančias akis bandau skaityti savo vaikystės komiksus, tuo pačiu dar mėgaujuosi paskutinėmis šaukšto galiuku užkabinamomis riešutų kremo palaimomis ir klausausi R., šitaip svaiginamai nuoširdžiai besikalbančio su savimi pusbalsiu. "Šito gal visai prireiks..." "Aha! Turėčiau įsidėti šitą.. knygą... just in case. Taip." "Man reikia... kroviklio. Aš neturiu kroviklio. Moterai, gal turi laidą nuo savo seno telefono?" - klausia jis ir mūsų žvelgimo trajektorijos susikerta visų visatos dėsnių gražumu; vyzdžiai išsiplečia ir laikas tiksi tik tiek, kiek šviesai užtrunka keliauti nuo vieno prie kito ir atgal - tad štai, kai esi visai arti, prisiglaudęs, tam tikra prasme sustabdai laiką. Beveik?

Šiaip jau esu nervinga ir labai linkusi saugoti savo daiktus. Ypač jeigu juos reikia skolinti. Ir ypač ypač, jeigu tas kitas žmogus nepasižymi savo daiktų saugojimu. Va tada aš būnu ir super nervinga, ir super sauganti savo daiktus. Bet, hm, viskas taip gražu ir gerai, kad kažkokiu būdu sugebu užgniaužti savyje įkyriąją moteriškę ir be jokių susierzinimų parodau jam stalčių, kuriame ras, ko ieškojęs.

Nesinervinti yra gera. Leidimas sau atsipalaiduoti, kuris galėtų pamažu virsti nuolatine būsena.

---

Tokios mintys lankė vasarą. O dabar ruduo. Nervinimosi mažai, jaučiuosi puikiai. Ėjau iš Niujorko į Kamčiatką, regėjosi, kad girdžiu lietų, bet tai tebuvo vėjuje šnarantys pernykščiai lapai... O vos už keleto metrų - šlapia šlapia. Ak, žavu. Štai ir lietus. Štai vėjas! Kaip aš išsišiepiu, kaip mano visas kūnas išsitiesia, įsitempia ir atsigauna, kokį esybės džiaugsmą pajuntu užklupus audrai! Neįtikėtinai gaivališka ir instinktyvu. Mini transas. 

Depeche Mode - Broken