Vienišius klausia, kaip jam gyventi

O kaip gyventi, kai esi vienišius?
Paprastai.
Atsikeli, ramu, gera.
Šviečia saulė, o gal ir ne.
Pro langą, o gal tik galvoj.
Anksti, nieko nėra šalia.
Aušta, bet tamsu.
Širdyje tuščia, bet esi pilnas.
Pilnas ko?
Savęs, savo vienatvės.
Kai žiūri pro langą ir galvoji apie kitus žmones.
O jie taip ima ir įsiprasmina tavyje.
Ir tu jau pilnas.
Daugiau nereikia.

O kaip gyventi, jei esi vienišius, bet gyveni drauge?
Ne taip ir paprasta.
Atsikeli, o tu ne vienas.
Šviesu, o gal tik įsivaizduoji.
Nežiūri pro langą, žiūri į savo draugiją.
Ir kažko ilgu.
Tuščia širdy.
Ilgiesi savo vienatvės ir tamsos.
Tas kitas žmogus amžinai įstrigęs tavo sąmonės tinklainėje.
Ir tu viską veiki atsižvelgdamas į jį.
Jis tavo erdvėje.
Kvėpuoja tavo orą, įkvėpimą, tavo būtį.
Suvalgo tave visą ir tavo vienatį taip pat.
Ir tu esi tuščias.
Tau kažko labai reikia.

Ir vis tik.
Reikia vienatvės draugijoje.
Ar draugijos vienatvėje?

(amžini kraštutinumai ir nerandi pasitenkinimo)

Praha, 2017