avytė galvoja apie savo bandą ir negyvenamą salą

varva per kraštą
sustabdyk
tekšt!
ir ištikšta
ant patalynės
banguoja
potencialūs kinderiai
o mes gulim
ir mums varva per kraštą

laimingi
savo nelaimėje
be vaikų

Neturiu daug. Neturiu beveik nieko. Saulėgrąžas galvoje ir vėjo gūsius pirštų galuose. Mano mintys lipa debesų laiptais žemyn, kartais pamojuoja ir nuskrenda tolyn. O tolyje mėlyna, vaisku. Neilgam. Greitai niaukiasi. Būna, gerklėje lyja. Tuomet patvinsta susisiekimo kanalai ir liežuvis nebesupranta skonio, o smegenys negali susisiekti su galūnėmis ir jos visaip įdomiai savivaliauja, pasimetusios stresuoja, pasakyčiau aš, laukia signalo "iš aukščiau".

Vaikų aš nenoriu, tuomet būtų per daug giedra ir per daug potvynių, ir visko per daug. Kitiems sakau, kad ir vestuvių nenoriu. Sulyginu jas laidotuvėms, nes -- nes vestuvių nereikia tiems, kurie tikrai myli. Kaip ir laidotuvių tiems, kurie (tikrai) jau mirė. Ir gimtadienio nereikia tam, kuris jo vėl sulaukė. Nei vienos šventės nereikia nei vienam. Šventės kolektyvinis avyčių reikalas. Fe.

Bee-e. Kartais svajoju apie negyvenamą salą. Ištisą kraštą negyvenamą! Bet ar gali avytė gyventi atskirai nuo bandos?

Be vaikų.
Be vestuvių, laidotuvių ir gimtadienių.

tik tekšt nuo krašto