Šiek tiek daugiau nei 50% negatyvo

2018.I.30

Geriau pažiūrėjus, visi tie žmonės, kurie man patinka ir kuriais žaviuosi, man visiškai nepatinka. Kai su jais susipažįstu. Iki tam tikro lygio. Jie visi ten giliai turi kažką tokio, kas man nepatinka ir netgi atsveria tai, dėl ko žaviuosi. R., Li., tėtis, galima įvardyti ir Ie., R. tėtukus - daugybę daugybę atvejų, kuriuos žinau, kuriais žavėjausi, bet jau PAŽĮSTU.

Ir tai makes a perfect sense, nes visi mes esam netobuli. Netobuli tiek savo, tiek kitų atžvilgiu. Ko tu tikiesi? Kad atsiras nors vienas tavęs neapvilsiąs žmogus? O gal tai tu pati save apvili?

Aš žiūriu į R. - jis JAU atrodo nebe toks genijus, aš matau per daug ego jame, matau, kaip jis pats save apgaudinėja ir dėl to yra kvailas; žiūriu į G. - jis man JAU atrodo kvailas, nors prieš tai, prieš jį pažįstant visiškai neabejojau jo protu; dabar - geras, bet kvailiukas; žiūriu į Li. - ji man JAU nėra asmuo, kuris įkvėptų ir skatintų veikti, keisti įvairių sferų modelius - ji tuščia ir linkusi nuvertinti, ji iškelia save aukščiau kitų ir tai pripažįsta (bent keliems žmonėms, kuriuos protu prilygina sau); žiūriu į R. tėvukus - ech, čia jau seniai nieko gero nematau, bent jau viename iš jų; o prieš tai žavėjo ta tam tikra prasme laukinė laisvė, galėjimas veikti - imti ir daryti; dabar iš tų žmonių likę labai nedaug; žiūriu į savo tėtuką - taip, jis yra visiškai nuostabus ir vis dar autoritetas, bet.. per daug taisyklių, per daug noro laikytis visuomenės normų jame, per daug tuščių reikalų su įvaizdžiu. Ir taip žiūriu į kiekvieną, ir jie visi krenta... Nekrenta tie, kuriuos matau tik ekranuose, tik per atstumą, kuriuos girdžiu, bet pati nekalbėjau, arba kalbėjau, bet per mažai.

Žinau, kad būtų naivu tikėtis sutikti tokį asmenį.

Nes toks asmuo sau galiu tapti tik aš pati.