nuo savęs?

Bet juk pasaulis keičiamas ne keičiant pasaulį, o save! Iš tiesų! Kitų tu niekaip nepakeisi tiesiogiai norėdamas juos keisti, nebent jie ir patys to norės. Bet retas kuris nori besąlygiškai paklusti, o jeigu nesipriešina, nereiškia, kad nori ir kad, juolab, gali tai padaryti. Keisdamas save, tu tobulini save, savo sielą; taip tampi pavyzdžiu kitiems ir jie pradeda norėti tavimi sekti. Juk niekas tavimi neseks, jeigu šauksi: "Būkit tokie kaip aš - aš elgiuosi teisingai!" Žmonės nemėgsta, kai kiti galvoja apie save per gerai. Iš prigimties. Nes tai parodo, kad tas žmogus egoistas ir tavimi, reikalui esant, greičiausiai nepasirūpins. Tai tiesiog gamta, psichologija ir intuicija. Tačiau, nusistatydamas tikslą tobulinti save, tu iš tiesų tobulėsi; norėdamas pakeisti kitus, nepadarysi nieko naudingo nei jiems, nei sau.

Taigi, negi tik dabar pilnai suvokiau žodžių junginio "pradėk nuo savęs" prasmę? Įdomu, bet tai trinktelėjo galvon kaip itin vertingas nušvitimas. Atsakantis į tokius klausimus kaip "ką daryti, kai kiti elgiasi amoraliai, bet tu neturi būdų jiems tai išaiškinti?" Išties, reikia pradėti tik nuo savęs. Tik tuomet gali tikėtis, kad tavimi kas nors seks, kad ką nors įkvėpsi, ir tai bus tikra - tiek jų, tiek tavo atžvilgiu. Tokiu būdu tu nepirši savo minčių, idėjų bei idealų kitiems, tu suteiksi laisvę rinktis. Ir pasieksi žymiai daugiau, nei įrodinėdamas. Tereikia eiti savu keliu. O "tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai", kaip sakė Sokratas; reikia tikėtis, jog per daug nenuklysim. Vis dėlto, gėrio siekimu bei gėriu kaip prigimtine žmogaus savybe tikėjo daugelis filosofų, tikiu ir aš.

"nėra nieko, kas būtų visiškai mūsų valioje, išskyrus mūsų mintis"

(R. Descartes)