2016.10.23

For starters, summa mummarum kas man nušvito galvoje prieš valandą grįžus namo:

(žinutės R. (naudininko linksnis))

"Mon amour,

 mąstyti yra nesveika, ypač, jei per mažai, tačiau vienintelis aiškus suvokimas vis tik tvokstelėjo galvon vos įžengus į nepasitikėjimu persunktų namų atmosferą: mes privalome būti stiprūs. Vėl grįžtant prie kompromisų ir kalbėjimosi. Hint: ar galėtumėt priimti pas save gyventi? Pinigai irgi praverstų..

 Be to, man visiškai nieko nereiškia dėl jūsų rizikuoti savo pinigine ar fizine padėtimi stogo virš galvos atžvilgiu, man niekada nebuvo gaila nė vieno kvailo, greičiausiai kvailo, veiksmo, nes kiekvienas tų veiksmų kvepėjo laisve ir turėjo aiškų, per daug įtakingą akstiną - jus. Ir vien dėl to, kad dar galiu taip elgtis, būtų galima užsiminti apie esančią besąlyginę meilę, kuriai niekas nebaisu, nes ji pasitiki, jei reikia, laukia ir siekia.

 Čia jūsiškėms įžvalgoms. Žmogus visoje netobulybėje. Vengiant tuščių žodžių - meilė - ir vis tiek neišvengiant.

 Juolab, kad visa ši situacija visuomet turėjo savito šarmo - šiuo metu atšiauri šeimyna tampa ribine situacija, sukuriančia gyvybės ir tikrumo jausmą, a.k.a. prasmę. Tad nesistebėk, jei tuo mėgaujuosi. Smagu stebėti iš šalies.

 Vienodai įdomu, kas dedasi jūsų tuštybėje. Jūs nežinote nieko konkretaus, visai kaip mes, bet abstraktus vaizdas daugeliu atvejų gali duoti daug daugiau nei konkretumas. Spręskit ir apsispręskit."

Štai taip tatai skambėjo. Aiški, skaidri mintis - ne viena, visos. Lyg išvaikius debesis. Ir dabar nebežinau, ar vis dar tame gyvenu, ar skaidrumas jau praėjo. Bet kuriuo atveju, tai pajusti yra labai gera.

 Ypač jei pastarąjį laiką kiek tik atsimeni skendėjai beprasmybėje. O man taip nutiko. Taip būna, kai turi režimą ir esi viską daugiau mažiau susitvarkęs. Taip būna, kai per ilgai nejauti šalia mylimojo, jo buvimo erdvėje. O man taip ir buvo.

 Po nuostabaus savaitgalio atėjo laikas, visai ne toks nuostabus - penktadienį jau vos išbuvau iki laisvės, taip buvau išsiilgusi mon menteur. <...> Tai ir laukiau progos skambtelti mylimajam, pakviesti pas save - šiaip jau laikomės tylos politikos, nes cibi condimentum esse fammem. Tik ta akimirka, va taip ėmė ir neatėjo. Nuo tada nuotaika pašlijo, o prasmė - kažkur išgaravo. <...> Visą savaitgalį praslankiojau kaip savo pačios šešėlis po savo tuščią ertmę, kuri priklauso mon amour ir užsipildo tik jam esant šalia. Išties, nėriausi iš kūno, nebuvo kur padėti savo ilgesio bei nusivylimo. Maža to, mudu gi net nesišnekėjom... Tad kitai savaitei pribrendo planas: žūtbūt pas jį nuvykti. Viena svarbių dingsčių - spektaklis. Tas! <...> Nes iš tiesų baisu yra, kuomet pradingsta prasmė. Keliesi rytą, sakai sau, kad šiandien bus kitaip, kad džiaugsiesi, laimėsi, būsi geriausias ir žinosi kodėl, bet tuojau prieš akis iškyla šabloniškas vaizdas: pabėgioti, vakare reikės pabėgioti, kaip nenoriu, jau taip atsibodo, tas pats per tą patį, o ir kvėpuoti sunkiau, nes šaltėja, na, bet vis tiek bėgsiu, kitaip negaliu; maistas, o po to maistas, kaip ir per pietus - jis džiugina, nors vėl nebėra subalansuotas (dėl to ir džiugina); mokykloje vėl laikysiuosi prieš verkšlenančių menkystų būrelį stengdamasi nepatapti viena iš jų ir talžysiu save aštriais rimbo kirčiais išleidus nors vieną nepasitenkinimą, nors vieną "nebegaliu" ar "pavargau"; ir po to, kaip visada, tas pats - mokslai, namų darbai, kažkiek kūrybos bei knygų; nieko nebelieka; vakaras, viltys, kad rytoj bus kas nors geriau. Rytoj taip pat tebeieškosiu prasmės. O šalia taip kažko trūksta... Kažkokios neatsiejamos gyvenimo grandies. Ak, taip! Juk mon amour..

 Taip ir stūmiau dienas, beprasmybė akivaizdi, neįsivaizdavau, kodėl visa tai dariau, bet bent jau tai buvo beveik gerai man, mano kūnui. Ir sąlyginai ramu. Jokių nervų. Betgi kaip neįdomu!

 Parodžiau sau, kad galiu laikytis režimo, bet tai priveda prie absurdo. Tiesa, čia neišvengiamas dar vienas itin svarbus faktorius - meilė. Kažin, kaip būtų, jei nejausčiau trūkumo? Jei, tarkim, būčiau viena ir savo gyvenimo nesiečiau su jokiu patinu? Ko gero, absurdas nebūtų toks akivaizdus ir graužiantis. Nes net apimta absurdo dar troškau vieno vienintelio dalyko - būti su mon amour.

-----

iš dienoraščių