Neišvengiamas neišvengiamybių neišvengiamumas

arba Niekad nebuvau tavęs dar nepalikusi

16.09.24

Ką tik suvokiau neišvengiamybę. Dabar yra rugsėjo 24-a diena, kiek po pietų, ir aš suvokiau dar vieną visiškai neišvengiamą neišvengiamybę. Šiuo metu trokštu – trošku.. Trokštu ir svajoju gyventi su savo bashert, būti prie jo, šalia, kiekvieną dieną; svajoju apie tai, kai gyventi po vienu stogu kartu bus legalu, o geriausias paros metas – kai mudu sugulsim į bendrą lovą. Kai galėsim mylėti(s) kada norim, kiek norim, kaip norim, patvirtindami Parulskio įvardytą trečiąjį – dekadentiškąjį – moters palikimo etapą. Svajoju apie tai, netgi laukiu – juk liko tiek nedaug! – bet pagaliau mane išilgai perveria gniuždantis suvokimas: kai būsiu tenai, X (vietovė), laisva ir nepriklausoma, kai jau galėsiu su juo gyventi neatsižvelgdama į niekieno (ypač tėvų) norus, kai aš jį turėsiu šalia savęs ir būsiu nurimusi po visų brandos išbandymų bei karštligiškų blaškymųsi po studijų programas, man tuojau pat tatai nusibos, pasidarys nuobodu! Nes bus GALIMA. Ir mudviejų keliai... išsiskirs. Nepakeliui? Matyt.

(Taip tiesiog gyvenimas suręstas).

16.09.25

Mes turim būti stiprūs, stiprūs kartu, mon amour. Mudu galim (ir turim) būti vienas kitam priešininkai/nuramintojai/heiteriai/draugai/mokytojai/mylimieji/kritikai/teisėjai/palaikytojai bei daugybė kitų personažų, bet, kad ir kurią rolę tam tikru momentu vaidintumėme, privalome išlikti stiprūs. Kol kas skaldomės ir patys. O jei dar kiti įsikištų? Privalome susikurti tvirtumą. Pagrindą. Kompromisus.

2016.10.03

Mudu esam visiškai skirtingi. Bet! Tai juk visų pirma yra nuostabu. Mudu papildom vienas kitą. Taip taip! Klydau bandydama su jumis supanašėti – taip buvo, žinoma, dėl to, jog jūsų būdas ir požiūris man labai patiko/patinka, bet net ir tokiu atveju aš neturiu pradėti kopijuoti. Juk aš esu aš. Ir būdama savimi, ryškiai kontrastuoju su jumis. Ir vis tiek mudu jungia bendra/-os idėja/-os! Nežinau, kaip tai įvardyti, na, tarkim, mudviejų ESMĖ – ta pati. Tad visi skirtingumai tik papildo ir kuria darnią bendrumą. Nereikia su tuo susitaikyti kaip su neišvengiamybe. Reikia prisitaikyti, tuo naudotis. Kompromisai – šis prisitaikymas. Mon amour.

Palieku tau laiko susidėlioti mintis, apsispręsti, susivokti, ko nori. Iš manęs, iš savęs, iš gyvenimo.

Aš žinau, ko noriu. Iš mūsų. Tavęs, savęs.

***

Galbūt tu esi pasmerktasis, išrinktasis ir tau vis tiek, bet man tavęs reikia, meile!

„Žmogus nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų jaučia žemės trauką ir vėliau, net nesusimąstydamas, tą trauką paverčia savo nesiliaujančiu įpročiu prie ko nors kuo tvirčiau prisirišti, būti traukiamas ar pats traukti prie savęs.“ („Niekad nebuvau tavęs dar nepalikęs“, S. Parulskis)

Šrinė