Kai pasigauni rašymo mūzą... (ar būni priverstas rašyti)

Visą savaitę tylėjau lyg bažnyčioj ir šį tą labai svarbaus nuo jūsų slėpiau, bet pagaliau atėjo metas tai išduoti...

Aš... prašiau... KNYGĄ.

Būtent - Aušrinė, šita maža, agouniškose pievose rašinėjanti mergaitė sugebėjo parašyti visą knygą! Ir dar ohoho kokią - su milžiniškais 166-iais word'o puslapiais!

Jūs juk prisimenat, kai rašiau apie projektą, kuriame dalyvauju? Ne? Tai buvo NaNoWriMo - kitaip sakant, nacionalinis romanų rašymo mėnesis (National Novel Writing Month). Jis vyksta kiekvienais metais, kiekvieną lapkritį ir džiugiai kankina jaunuosius ryžtingus rašytojus su savo magiškomis taisyklėmis. Esmė - per mėnesį parašyti 50 tūkst. žodžių apimties knygą. Aišku, galima ir daugiau. Bet svarbiausia pasiekti šį skaičių, kad rašytojo kūrybą būtų galima pavadinti romanu - bent jau projekto organizatoriai kažką panašaus sapalioja. Žodžiu - jei ruošiesi rimtai dirbti ir spėti iki lapkričio 30 d., kiekvieną mielą dieną nuo pat projekto pradžios turi matyti savo word'o ar kitos programos langutyje paslaptingą skaičių - 1 666 žodžius. Būtent tiek žodžių, išspaustų per kruviną (arba nelabai) darbą turi parašyti kiekvieną dieną.

Ar aš laikiausi visokių elementarių taisyklių (kaip tas magiškas vienas šeši šeši šeši žodžių skaičiaus parašymas per kiekvienas 24 valandas)? Ne. Būtent todėl turėjau paaukoti savo mielus, lyg išganymo laukiamus savaitgalius savo mielai (patikėkit, silpnumo akimirkomis šį žodį pakeisdavo kiti, ne tokie gražūs žodeliai) istorijai. Per vieną savaitgalį (patį paskutinį, beje) teko parašyti net 20 tūkst. žodžių! Bet buvo verta.

Pasakyčiau, pati kalta, kad taip viskas išėjo. Darbo dienomis laiko trūkdavo it arkliams vandens išdžiūvusioje žemėje, tad vienintelis metas, kai galiu už visas darbo dienas atsigriebti - poilsiui skirtos dvi trumpos dienelės savaitės gale.

Tiesa, pačią pirmą savaitę dar viskas sekėsi gana gerai - stengiausi, verčiausi per galvą, bet visas septynias dienas rašiau tiek, kiek reikėjo. O po to... Na, nėra daug ką pasakoti. Kaip penkiolikmetei svajoklei, vis dar tebegalvojančiai apie savo meilę, kuri už 200 km galbūt svajoja apie ją, paruošti gražią kruvelę namų darbų, pasiruošti bent dvejiems kiekvieną dieną laukiantiems kontroliniams, pasirūpinti savimi, savo miegu ir viskuo kitu, padaryti piešimo namų darbus, parašyti įrašą jau apdulkėti spėjusiame tinklaraštyje, atsakyti į ant stalo jau kelias savaites gulinčius laiškus, paskaityti knygą ir prie dar daugybės visų kitų darbų spėti parašyti ta pusantro šimto žodžių? Na... Gal kažkaip ir galima. Bet man jau visko buvo tikrai per daug. Tad tik laukiau savaitgalių ir rašiau savo išsvajotojo poilsio sąskaita.

Ir ne, nedariau to sukandusi dantų. Oi, kiek daug buvo tokių akimirkų, kai pasigaudavau savąją mūzą ir negalėdavau nustoti rašyti!.. Net "nubėgti pas nykštukus" tuomet nerasdavau laiko *kikena*. Ech, tas rašytojo gyvenimas... Dabar suprantu juos (rašytojus)!

Ir paklauskit manęs, kaip jaučiuosi dabar. Na, na, drąsiau! Jau? Gerai, atsakysiu. Dabar aš net nenoriu įsijungti tos ryškiai mėlyna ikona šviečiančios programos - word'o, o juo labiau savojo rankraščio. Ne todėl, kad jo nekenčiu. Ne todėl, kad rašiau per prievartą. Ne, ne, visai ne dėl to. Tiesiog... dabar aš jį užbaigiau. Jis baigtas. Viskas.

Ir man kažkaip dėl to liūdna... Kurti buvo gera, o, kaip gera! O dabar... Dabar tereikės tik taisyti, taisyti ir taisyti. Ech...

Bet neskaitant to, pats faktas, kad aš pagaliau parašiau knygą (kaip seniai jau apie tai svaičiojau!), be proto, be galo džiugina. Dabar aš turiu kažką tokio, kuo galiu didžiuotis ir kas tikrai liks po manęs. Dabar aš ne tik ta Dantų pasta, rašanti tinklaraštį. Dabar aš Dantų pasta - ta, kuri parašė knygą, pavadinimu...

Na, gal kažkada apie tai išgirsit. O kol kas manasis rankraštis tegu paguli tarp daugybės kompiutrinių failų ir ramiai sau pasidengia storu virtualių dulių sluoksniu... Tegu sulaukia savo taisymo eilės.

Besididžiuojanti,

Aušrinė

P.S. O čia dar grojaraštis dainų, lydėjusių mane visą rašymo laikotarpį: