Visko jau per daug, bet gera

Man visko jau per daug. Esu toks žmogus, kuris mėgsta įvairius (ypač naujus ir dar negirdėtus) dalykus ir veiklumą, aš tiesiog dievinu fainus renginius ir dalyvavimą juose, bet dabar jaučiu, kad man visko jau per daug.

Gal čia tik maža nevilties kibirkštėlė, kuri kilo iš diiiiidelio nuovargio (kiekviena diena mokykloje - kova dėl būvio nuo pusės devynių ryto iki penktos vakaro), gal mano trečiadieniai visad tokie būna, nes po jų laukia sunkūs ketvirtadieniai su anglų kalbėjimais, bet jaučiuosi tikrai nekaip. Ir kodėl viskas susidėjo į lapkričio mėnesį?.. Mokyklos laikraštis, NaNoWriMo, Lūšis IV, Nepatogus kinas ir šiaip visokie renginiai tomis pačiomis dienomis kaip ir daugelis kitų renginių! Visur juk nespėsi, nepersiplėši ir keturiose vietose vienu metu nebūsi. O gaila.

Norėčiau... norėčiau turėti daugiau laiko! Paroje. Kokiomis penkiomis valandomis daugiau. Arba iš vis galėtų laiko nebūti. Tada niekas taip grėsmingai netekėtų, nekeltų panikos, nes nebūtų deadlainų ir viskas įgautų kitą visai kitokią prasmę.

Kaip atrodo pasaulis be laiko?

Juk laikas reliatyvi sąvoka.

Gal jo iš tiesų nėra?

Vėl jūsų,
Vėl Aušrinė

P.S. Ech... kažkaip gera. Nors jaučiu milžinišką nuovargį ir stengiuosi nestresuodama pabaigti visus drbus mokyklai, bet jaučiu, kad viskas yra gerai. Geras jausmas. Ramybė. Ir meilė.

P.P.S. Kartais suvokiu, kad jėgų man suteikia meilė. Po to pamatau, kad taip tikrai ir yra.