Kai nusileidžia saulė, pateka jausmai

Paskutinis saulės spindulys palietė mano nukaitusį skruostą. Paskutinis rožinis it kvarcas debesėlis pasislėpė po tamsia lietaus lašelių skraiste. Ne, nelis. Nors ir turėtų. Bet ne šiandien. O norėčiau, kad būtų drėgna - gal tuomet visi dar likę neigiami jausmai pakiltų į orą kaip rūkas ir susilietų su viso pasaulio žmonių kančiomis. Galbūt ta tamsa, kurią regiu danguje kiekvieną dieną, galbūt ji tėra neviltis ir piktumas, paleistas beribiam pasauliui į rankas. Galbūt tą grožį kuria mūsų blogis. Galbūt... Bet turiu užtraukti žaliuzes, turiu pamiršti, ką mačiau. Mano kambarys pilnas laimės, sapnų ir svajų. O, kad niekas iš manęs to neatimtų!.. Galbūt per daug svajoju, galbūt... Bet ir mano realybė atrodo visai kaip sapnas - suprask kad gudrus, kur kas yra?! Galvoji vieną, sakai kitą, tavęs kažko paklausia, o tu tik šypsaisi ir nejučia grįžti prie savų minčių...

Ech, pasiilgau Tavęs.
Neliūdna man, tik neramu.
Nenoriu prarast savęs, negaliu.

Aušrinė