Jautrumas = gerai?

Esu labai jautri. Ir to nesigėdiju. Niekada nesigėdijau. Laikiau tai viena iš savo savybių, kurios mane padaro manimi. Bet šiandien supratau, kad tai nėra taip gerai... Kad neturiu jautrumo priimti taip šiltai. Ir neturiu jo vertinti. Prisiminiau galybę žodžių iš kitų žmonių, kurie manęs nesuprato ir nesupranta, kurie išsigandę ar pasipiktinę žiūrėjo, kaip aš pravirkstu dėl kažko, dėl ko visai neturėčiau verkti... Tie žvilgsniai, žodžiai.. Šiandien viską prisiminiau ir supratau, kad jie laiko mane ne emocianalia ar jautria, o paprasčiausia isterike. Taip, tokių žmonių daug, daug tokių, kurie nesupranta jautrumo ir patys nerodo nė lašelio jausmų. Nebent pyktį. Aš tokia būti negalėčiau. Dėl to dabar jaučiuosi pasimetusi, nežinau, ar man bandyti keistis, ar likti tokia, kokia esu..
Prieinu išvadą, jog jautrumas nėra blogai. Gal tik nesupratingi žmonės taip mano ir taip mane paveikia. O gal mano jautrumas per didelis. Gal turėčiau nors truputį jį prislopinti. Tik kaip?.. Esu kokia esu, gimiau su jautria širdimi, tai kodėl turėčiau būti kaip kiti?
O be to, jautrumas muzikai, menui yra gerai... Visada linkau į meno pusę. Tad kodėl turėčiau keistis? Nes man bus lengviau gyventi? O kodėl turėčiau norėti lengvesnio gyvenimo? Kaip sakoma, sunkesniame kelyje nesutiksiu varžovų.. Bet tuo pačiu ir draugų.

Taigi, esu pasimetusi. Vis dar sergu, šiandien tryniausi klinikose. Kadangi atsirado sloga ir gal keturis kartus ilgai bėgo kraujas su didžiuliais krešuliais, turėjau važiuoti išsitirti. O tose klinikose mane išsiuntė į suaugusiųjų skyrių, pas loristę.. Ten labai susinervinau, net nežinau kodėl. Gal dėl pamatytų vaizdinių(kaip kitiems pridegino kraujagysles nosyje ir pan..) o gal todėl, kad ten gydytojai griežti, tikslūs ir kiek pikti. Kai mane pakvietė susigraudinau, nes kai ką atsakiau gydytojai o kita gydytoja, buvusi kambaryje piktai užrėkė.. Vienu žodžiu, vos nepradėjau žliumbti. Ir mama žiūrėjo į mane, lyg man būtų kažkas labai negero, lyg būčiau psichiškai nesveika. O aš tiesiog jautri, ir tie pikti žodžiai mane sugraudino..
Tai va, nežinau, ką ir daryti, kaip nors kiek atsikratyti to dažnai bereikalingo jautrumo. Nenoriu, kad kiti taip į mane žiūrėtų. Nors taip būna nedažnai, bet būna.. Visada stengiuosi išlaikyti 'blaivų protą', nepasiduoti emocijoms, rimtai atsakyti, jeigu kas užsipuola ar jei supykstu, bet ašaros galiausia viską sugadina.. O kartais viską sugadina mano 'pasišalinimas'. Supykstu - išbėgu iš kambario, kad nepradėčiau žliumbti. Bet taip būna tik su inteligentiškais, išsilavinusiais žmonėmis, prieš kuriuos bijau atrodyti kvaila ir neretai save nuvertinu.
Žodžiu, daug problemų. Labai toli reikia kapstytis, jei noriu rasti visas priežastis ir kaip tai galiu pakeisti. Ech.

Ar mano skaitytojai patiria kažką panašaus?
~Aušrinė

P.S. Taip pat nemažai vaikystėje patyriau, kaip antai tėvų skyrybos, arba kančios šeimoje(apie tai nieko daugiau minėti nenoriu), įvairios sresinės situacijos... Žinau, visa tai yra viena didelė mano jautrumo priežastis. Arba aš tiesiog jautri. Sunku, Tik šiandien supratau, kad man bus sunku.