Slapčia tikiu

Esi tu vienas,

O aš - du.

Pažvelgi saulėn,

Ir aš verkiu.

Verkiu, bet nežinau kodėl

Tu žiūri į mane

Ir tau vis vien.

Prasmenga nuovargis -

Kartu ir džiugesys,

Nieks šiam pasauly

Jo nepražudys.

Meldžiu, žvelgiu į dangų aš

Matau žvaigždes..

Bet na ir kas?
Tau nerūpiu,
Slapčia tikiu
Ir vis verkiu, verkiu...

Skuba metai, bėga mėnesiai, lekia dienos. Viskas taip greitai, su daug streso ir nuovargio. Arba daug džiaugsmo ir laimės, bet po to - daug liūdesio ir ašarų. Keistas gyvenimas. Keistas. Mintys užprogramavo smegenis, įspraudė joms frazę, kad esu laiminga. Bet širdis sako ką kita. Jai niekas nepasipriešins ir nieko neprivers sakyt. Ji šnabžda man tai, ką jaučia. 

O aš jaučiuosi, lyg tarp žemės ir kosmoso. Kažkur. Vienam taške. Slaptoj erdvėj. Pradžioj ir pabaigoj. Tokia būsena turbūt vadinama pasimetimu. Bet kaip aš pasimečiau? Kodėl pasimečiau? Sunku suvokti.

Jau nebežinau, dėl ko stengiuosi ir ką bandau. Viskas taip vienoda, nors tuo pačiu skirtinga. Lyg džiaugiuosi, lyg liūdžiu.

Dar niekada taip nesijaučiau. Laikas bėga nuo manęs. Nors kartu tempia ir mane. O aš taip noriu sustot!.. Pagaut ramią akimirką ir ją užrakint narvelyje. Ilgam. Kol atsibusiu. Ak!.. Nebežinau, ko noriu. Atostogų nuo gyvenimo? O gal nebegyvent? Nebežinau, kur link einu, ir kas manęs ten laukia. 

Stengiuosi atsistot ant kojų, bet net nežinau, ar nukritau.

Linksmų jums švenčių,

kiek pavėluotai,

~Aušrinė